Apie mus ir SCD
    NAUJIENOS
   PROBIOTIKAI
    Istorija
    Sertifikatai
    VIDEO
    Ką turite žinoti...
    Moksliniai straipsniai
   Produktai
    ProBioHelp/BioLivestock
    ProbioAgro/BioAg
    ProbioStopOdor/OdorAway
    ProbioSewage/BioKlean
    Naudojimosi metodika
   Gyvulininkystė
    NAUDOJIMAS
   Kiaulininkystė
    NAUDOJIMAS
   Paukštininkystė
    NAUDOJIMAS
     Kailiniai žvėreliai
     Naminiai gyvūnai
     Žuvininkystė
    Tvartų higienizacija
   Žemdirbystė
    NAUDOJIMAS
    Mikrobiologinė traša
    Ekologinė žemdirbystė
    Sertifikatai
   Kaip įsigyti
   Kontaktai
  Gyvulininkystė


Problemos pienininkystėje

Dažniausios priežastys, sukeliančios mastitą

Mastitas – tešmens (pieno liaukos) uždegimas yra dažniausiai pasitaikanti melžiamų karvių liga. Dėl mastitų sumažėja pieno gamyba ir pasikeičia jo sudėtis, nepriklausomai nuo jame atsiradusių žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų pablogėja pieno dietinės ir technologinės savybės.

Tešmens uždegimas atsiranda dėl žalingų išorinių ir vidinių veiksnių. Ligos priežastys labai įvairios, tačiau jas galima suskirstyti į infekcines ( patogeninių mikroorganizmų poveikis) ir neinfekcinės (aplinka, melžimo, šėrimo klaidos, traumos ir kt.).

Karvė suserga tešmens uždegimu, mikroorganizmams patekus per spenio kanalą ir pradėjus daugintus tešmens viduje. Mastitą gali sukelti daugiau kaip 140 skirtingų mikroorganizmų. Šie mikroorganizmai yra bakterijos, mikoplazmos, mielės, dumbliai ir retais atvejais – virusai.

Mastitą sukeliantys patogeniniai mikroorganizmai skirstomi į dvi grupes: užkrečiamuosius ir aplinkos. Užkrečiamieji mikroorganizmai – Staphylococcus aureus, Streptococcus agalactiae, Mycopasma spp. Šie sukėlėjai plinta per nešvarias rankas, šluostes, melžimo indus, per nešvarius melžimo įrenginius, aparatus, pirmąsias pieno čiurkšles numelžiant gyvulių stovėjimo vietose. Aplinkos mikroorganizmai – Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Streptococcus uberis – patenka per spenio kanalą iš aplinkos. Kartais mastitą sukelti gali specifinių infekcijų – tuberkuliozės, bruceliozės ir kt. sukėlėjai.

Mikroflora į tešmenį patenka per spenio kanalą, su krauju, spenių ir tešmens žaizdeles, įtrūkimus, sužeidimus. Dažniausiai mikroorganizmai patenka per spenio kanalą, kadangi jais būna užteršta tešmens oda. Taip pat jais būna užteršti pakratai, į kuriuos mikrobai patenka iš lytinių organų (susilaikius nuovaloms, sergant endometritu), tešmens (kuomet numelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės tiesiai ant grindų), pūlinių, žaizdų. Didelės reikšmės turi melžimo aparatūros, pašluosčių ir vandens, naudojamo tešmens higienai, sanitarinė būklė, melžėjų
rankų švara.

Mikroorganizmai greičiau į tešmenį prasiskverbia nusilpus spenio sfinkterio raumeniui, nereguliariai melžiant, netinkamai naudojant kateterius, melžiant blogai sureguliuotais aparatais ir kt.

Neinfekcinės priežastys yra šios: tešmens ir spenių traumos, įtrūkimai, žaizdos, blogas melžimas, fizikiniai bei cheminiai veiksniai (tešmens peršaldymas, perkaitimas, cheminių medžiagų veikimas). Netinkamai melžiant sukeliami spenių ir tešmens audinių pažeidimai, nuo kurių sutrinka sekrecija, susidaro sąlygos vystytis mikrobams. Melžiant mechanizuotai labai svarbu, ar tinkamas vakuumo dydis, pulsų skaičius, guminių detalių būklė, melžimo laikas (neilgiau 3,5-6 minutės). Ypač svarbu tinkamai melžti karves po apsiveršiavimo. Tinkamai neišplovus ir neišdezinfekavus melžimo aparatų, lengvai galima pernešti mastito sukėlėjus.

Užtrūkinimo periodu yra didelis pavojus karvei susirgti mastitu, nes nebeveikia kai kurie organizmo apsauginiai mechanizmai, baigiasi laktacija, užsilaiko pienas, spenio kanalas būna atdaras. Todėl yra palankios sąlygos mikroorganizmams vystytis.
Milda Michailovskytė

Somatinės ląstelės piene

Nepaneigiamas faktas: tik iš geros kokybės pieno galima pagaminti kokybiškus pieno produktus, o geros kokybės pieną galima gauti tik iš sveikų, maistingais pašarais šeriamų karvių, prižiūrimų laikantis higienos reikalavimų. Be kruopštaus pieno gamintojų darbo ūkiuose, gardaus ir saugaus produkto nepagaminsi.

Tešmens uždegimas (mastitas) yra pasaulinio masto problema ir pati brangiausia pieninių galvijų liga. Nekontroliuoti mastito, tai tas pats, kaip išpilti pieną į kanalizaciją. Yra dvi tešmens uždegimo formos: slaptasis (subklinikinis) ir klinikinis. Kad karvė serga klinikiniu mastitu, galima įtarti iš pakilusios tešmens temperatūros. Be to, pažeistas tešmens ketvirtis parausta, patinsta, yra skausmingas, pakinta ir pieno išvaizda.
Karvei sergant slaptuoju tešmens uždegimu, piene ir tešmenyje iš pirmo žvilgsnio jokių pakitimų nematyti, tačiau pieno gamyba sumažėja ir pakinta jo sudėtis bei padidėja somatinių ląstelių skaičius, piene randama mikroorganizmų ir jų išskirtų toksinų.

Karvių sergamumas slaptuoju mastitu Lietuvoje pastaruosius metus didėja, juo jau serga apie 56 proc. laktuojančių karvių. Vertinant atskirus pieno ūkius, nustatoma nuo 5 iki 85 proc. sergančių karvių.

Visose išvystytos pienininkystės šalyse, siekiant įvertinti, ar pienas gautas iš sveikų, nesergančių tešmens ligomis karvių, tiriamas somatinių ląstelių skaičius (SLS). Tai yra pats lengviausias ir pigiausias tyrimas, siekiant įvertinti, ar pienas tinkamas vartoti.

Uždegimas pasireiškia, kai mikroorganizmai patenka į pieno liauką pro spenio kanalą ir pradeda tešmenyje daugintis. Kaip organizmo atsakas tešmenį „atakuojantiems“ mikroorganizmams, iš kraujo į pieno liauką patenka leukocitai. Jie naikina tešmenyje besidauginančius ligos sukėlėjus, kad šie nesuardytų pieną gaminančių ląstelių ir tešmens audinio. Iš kraujo į tešmenį patekę leukocitai ir yra vadinami somatinėmis ląstelėmis, kurių sveikos karvės piene gali būti tik iki 200 tūkst./ml (vidutiniškai 50–75 tūkst./ ml). Karvei susirgus tešmens uždegimu, somatinių ląstelių padaugėja šimtais tūkstančių ar net milijonais, skaičiuojant 1 ml pieno.

Ekonominiai nuostoliai dėl mastito

Uždegiminė reakcija tešmenyje (mastitas) lemia pieno kiekybinius ir kokybinius pokyčius. Uždegimo metu padidėja kraujagyslių pralaidumas, dėl to kraujo baltymai, kitos sudėtinės dalys ir uždegiminės ląstelės iš kraujo patenka į pieną. Dėl ligos pieną gaminančios tešmens epitelio ląstelės tampa mažiau produktyvios, dėl to sumažėja ir primilžis. Ląstelėms suirus, į pieną patenka jų fermentai, dėl kurių veiklos pagaminami nepageidaujamo skonio ir kvapo produktai, kurie labai greitai genda.

Tešmens uždegimas – viena iš brangiausių pieninių karvių ligų, nes 60–70 proc. visų nuostolių, patiriamų dėl karvių ligų, tenka mastitui. Ekonominiai nuostoliai susidaro dėl pieno produkcijos sumažėjimo (50–55 proc.), gydymo išlaidų (20–25 proc.) ir išlaidų, atsiradusių dėl karvių išbrokavimo (30–35 proc.).

Sumažėjęs pieno primilžis yra vienas aiškiausių mastito požymių. Ar produktyvumas labai sumažės, priklauso nuo uždegimo laipsnio, kurį galima nustatyti pagal SLS piene. Skaičiuojama, kad dėl mastito Lietuvoje vidutiniškai iš karvės per laktaciją prarandama apie 650 kg pieno, t. y. apie 353 Lt iš vienos karvės, o visos šalies mastu – apie 130,9 mln. Lt. Nuostoliai dėl karvių sergamumo mastitu pieno gamintojams per metus siekia apie 261,8 mln. litų.

Mastitas turi įtakos ne tik pieno kiekiui, bet ir jo kokybei. Stiprėjant uždegimui, cheminė pieno sudėtis panašėja į kraujo, nes sudėtinės dalys iš kraujo apytakos filtruojamos į pieno liauką. Pagrindinių sudedamųjų dalių kiekis pieno sausosiose medžiagose sumažėja 5–15 proc. Labai pasikeičia riebalų sudėtis, padaugėja nesočiųjų didelės molekulinės masės riebalų rūgščių. Šie pokyčiai skatina lipolizę (riebalų skaidymą). Dėl to suprastėja pieno produktų kokybė. Uždegimo paveiktame piene net 11–25 proc. mažiau bendrojo kazeino, o išrūginių baltymų daugiau negu įprasta. Be to, mastito paveiktame piene suaktyvėja baltymus skaidančių fermentų veikla: baltymai skaidomi ne tik pačiame tešmenyje, pamelžtame piene, bet ir iš jo pagamintuose produktuose. Karvei susirgus mastitu, piene pasikeičia mineralų ir mikroelementų kiekis. Tai lemia pieno perdirbimo savybes ir maistinę vertę.

Vartotojai reikalauja geros kokybės pieno produktų. Geras kvapas ir skonis yra svarbiausias vartotojų reikalavimas. Taip pat labai svarbu, kad produktai ilgai išsilaikytų ir būtų saugūs. Iš pieno, kuriame per didelis SLS, pagaminti konkurencingų ir saugių pieno produktų neįmanoma. Be to, iš tokio pieno gaunama mažesnė produktų išeiga (pvz., sūrio išeiga sumažėja net 20 proc.).

Sumažinus somatinių ląstelių skaičių gamintojo ūkyje neįteisintais metodais ir priemonėmis (pavyzdžiui, pieno veikimas išcentrine jėga), pieno kokybė nepagerėja, o tik iškreipiama informacija, ar pienas gautas iš sveikų karvių (tokiame piene lieka ligas sukeliančių mikroorganizmų ir toksinų).

Karvių sergamumui tešmens uždegimu (mastitu) turi įtakos daug veiksnių, kuriuos galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: aplinkos veiksniai, organizmo imunitetas ir genetinės savybės, patogeniniai aplinkos mikroorganizmai.

Dr. Sigitas JAPERTAS, LPŪA
Dr. Renata JAPERTIENĖ, LVA

Veršelių disbakteriozė

Veršelių viduriavimas - dažna ir nuostolinga ūkiams liga. Dėl nebrandžios virškinimo sistemos, nesusiformavusio imuniteto jaunikliai yra labai jautrūs aplinkos poveikiui.

Pirmosiomis gyvenimo dienomis į naujagimių veršelių virškinimo traktą kartu su krekenomis patenka gerosios žarnyno bakterijos. Tačiau dėl nepalankių gyvulių laikymo bei šėrimo sąlygų į žarnyną gali pakliūti ir patogeniniai mikroorganizmai, kurie sukelia disbakteriozę, ir veršeliai pradeda viduriuoti.

Viduriavimo priežastys

Prieauglio virškinimo traktas yra silpnai išsivystęs ir morfologiškai, ir funkciškai. Silpna imuninė, endokrininė ir nervų sistemos. Disbakteriozė dažna ir dėl kitų organizmo fiziologinių ypatumų. Jautriausi yra jaunikliai iki 2 savaičių amžiaus. Gimusių veršelių virškinimo trakte po gimimo įsitvirtina tų rūšių mikrobai, kurie čia patenka pirmiausia. Beveik steriliame virškinimo trakte įsitvirtinti gali ne tik žarnyno pienarūgštės bakterijos, bet ir patogeninė mikroflora. O šių mikroorganizmų kiekybinis ir kokybinis santykis lemia ligų atsiradimą. Esant nedideliems žarnyno mikrofloros sutrikimams, diarėjos simptomų gali ir nebūti. Tačiau tokia lėtinė disbakteriozė turės įtakos veršelių augimui, imuninės sistemos būklei, pašarų virškinimui ir maisto medžiagų įsisavinimui.

Pienarūgštės bakterijos (laktobacilos, bifidobakterijos) patenka į veršelių virškinimo traktą kartu su krekenomis ir sudaro teigiamą žarnyno mikroflorą. Šių bakterijų medžiagų apykaitos produktai slopina patogeninių mikroorganizmų aktyvumą, dauginimąsi, taigi apsaugo organizmą nuo jų sukeliamų ligų. Kad įsitvirtintų gerosios bakterijos, virškinimo trakte turėtų būti jiems optimalios gyvavimo sąlygos, tinkama temperatūra, pakankamas maisto medžiagų kiekis.

VISIŲ ŠIŲ NAUDINGŲJŲ BAKTERIJŲ YRA PROBIOTINIAME PREPARATE: SCD BIO LIVESTOC

Patogeniniai mikroorganizmai į žarnyną patenka su nekokybiškais pašarais, esant antisanitarinėms gyvulių laikymo sąlygoms. Didelę įtaka žarnyno mikroflorai turi nesubalansuoti racionai, skubotas veršelių pratinimas prie naujų pašarų, įvairūs stresai. Kai naudingų bakterijų populiacija nepakankamai gausi, susidaro palankios sąlygos egzistuoti ir daugintis patogeniniams mikrobams: enterobakterijoms, pseudomonoms, enterokokams, stafilokokams, mieliniams grybams ir kt. Veršelių viduriavimo priežastis gali būti ir rota-, koronavirusų infekcija. (J. Ramanauskienė)


AMONIAKO PROBLEMA KARVIDĖSE, ĮVAIRIOSE FERMOSE

Amoniako žala aplinkai

Amoniakas (NH3) – tai dujos, kurios intensyviausiai garuoja iš gyvulių šlapimo, skylant jame esančiam karbamidui. Mėšlas ir srutos iš pieninių galvijų fermų (taip pat iš ožkų, avių, kiaulių ir viščiukų) turi amoniako. Jis patenka į atmosferą ir paveiktas lauko oro deguonies lengvai jungiasi su vandeniu. Taip susidaro azotinės bei nitritinės rūgštys ir ore susiformuoja žmogui žalingos amonio nitratų dalelės.

Amoniakas pažeidžia galvijų viršutinių kvėpavimo takų, akių gleivinę, didina kraujo spaudimą, kenkia širdžiai, mažina atsparumą infekcinėms ligoms. Kai amoniako koncentracija viršija 50 ppm (koncentracijos matavimo vienetai), gali būti pažeidžiami plaučiai. Amoniakas labiau negu CO2 kenkia sveikatai ir mažina produktyvumą.

Daugiausia amoniako į aplinką patenka iš gyvulių šlapimo.
Pastaraisiais metais tirta amoniako emisijos priklausomybė nuo įvairiausių veiksnių: oro judėjimo greičio, gyvuliams duodamų pašarų kokybės ir jų sudėties, patalpos oro temperatūros, mėšlo temperatūros, anglies ir azoto santykio mėšle, mėšluoto paviršiaus ploto, vėdinimo intensyvumo, probiotikų naudojimo.

Pagal Vakarų valstybių standartą, kiekvienas gyvulys į aplinką išskiria 8,8 kg azoto per 190 d. tvartinį laikotarpį. (Jolanta ŽEMAITYTĖ, LŽŪU)



UAB "EkoAgro Probiotikai", Įm. kodas 302777513, El. paštas ekoagro@probiotikai.net